višttupis

vìšttupis sm. (1) OGLI363, Jd, višttupỹs (3^b) 1. LKAI183(Stak), Jrb žr. 1 vištatupis 2: Laikas, kad vištos tupi, bus višttupỹs J. Dabar pats tas višttupỹs, o tu miegi Šl. Neskaityk par patį vìšttupį, akis pagadinsi! Žlp. Į patį vìšttupį atėjo Skr. Jis anksti, dar su vìšttupiu, eina gult Rd. 2. Pp, Krtv, Kž, Žml žr. 1 vištatupis 3: Ko čia grabaliojies, a višttupỹs apstojo? Škn. Mūsų senelis turi vìšttupį Grk. Kad nesirgtum višttupiu, neik miegot, kai vištos eina tūpt LTR(An).

◊ vìšttupį laikýti (palaikýti) tamsoje, šviesos neuždegus būti: Ar vìšttupį laĩkot tamsoj susėdę? Jrb. Da žiburį nedegam, vìšttupį palaikýsim parvirtę an lovos Raud.